Mońki
Bebros nacionalinio parko ir Knišino girios apsauginėje zonoje yra Mońki valsčius. Dėl savo padėties atveria turistams kelią į žemutinės Bebros slėnį ir vieną turtingiausių pelkėtų teritorijų Europoje. Valsčius vadinamas dar „Vartais į Bebrą“, kuri teka vos keliolika kilometrų nuo Mońki. Netoli nuo čia į Knišino girios regioninį parką, Saugomo kraštovaizdžio teritoriją „Narvės slėnį“ ir Osowiec tvirtovę – unikalią XIX ir XX a. sandūros carinės Rusijos fortifikacijos sistemą. Bebros upės susiaurėjimo vietoje 1892 m. pastatyta tvirtovė turėjo uždaryti vienintelę persikėlimo per Bebros pelkes vietą. Osowiec tvirtovė, panašiai kaip Prancūzijoje esanti Verdun, didžiuojasi neįveiktos tvirtovės šlove. Osowiec vietovėje yra Bebros nacionalinio parko buveinė.
Lietuvos, Rusijos ir Mazovijos paribyje buvęs Mońki kraštas priimdavo naujakurius iš šiaurės, rytų ir pietų, kurie čia kūrė savo sodybas. Tai liudija archeologiniai tyrimai, tarp kitko, Krzeczkowo vietovėje, kur ant kelis kilometrus nutolusio nuo Mońki kalnelio atrastos ankstyvųjų viduramžių pilies liekanos.
Pats Mońki pavadinimas istoriniuose užrašuose buvo užfiksuotas jau
XVI a. Žinomas Lenkijos kalbininkas Stanisław Rospond manė, kad šis pavadinimas kilęs nuo pavardės Moniek, tačiau tai žodžio „monja“ (baltarusių kalba reiškia pilvą) sulenkinimas. Pagal kitus istorikus, vietovės pavadinimas kilęs nuo čia apsistojusios Mońki bajorų giminės, turėjusios Rawa (Rawicz) herbą, kurios protėvis buvo riteris Mońko. Herbe buvo pavaizduota raudona suknele apsirengusi mergina su karūna aukso spalvos fone, ant lokio. Su šiomis šaknimis susijęs ir dabartinis Mońki herbas, kuriame pavaizduota „aukso spalvos fone, ant žalios vejos mergina su raudona suknele, aukso karūna, šviesiais palaidais plaukais ir tokiais pačiais bateliais, stovinti prie žydinčio bulvių krūmo dviem baltais žiedais (…)“. Šis bulvės žiedas miesto emblemoje atsirado ne be reikalo – daugelį metų Mońki buvo siejamos su bulvių laukais (buvo vienas iš žinomų bulvių auginimo centrų) ir dėl kasmet organizuojamos „Bulvės šventės“. Šventė su pertraukomis vyksta iki šių dienų, tačiau jau yra visai kitokia, kuklesnė, tuo tarpu valsčius labiau žinomas dėl Sokulkos veislės arklių auginimo.
Šiuolaikinė miesto istorija yra susijusi su Balstogė–Karaliaučius geležinkelio linija, nutiesta Hornostaje kaime esančių caro kareivinių poreikiams. Geležinkelio darbuotojai 1881 m. prie geležinkelio įkūrė nedidelę gyvenvietę, kurią sudarė 6 gyvenamieji namai.
Lietuvos, Rusijos ir Mazovijos paribyje buvęs Mońki kraštas priimdavo naujakurius iš šiaurės, rytų ir pietų, kurie čia kūrė savo sodybas. Tai liudija archeologiniai tyrimai, tarp kitko, Krzeczkowo vietovėje, kur ant kelis kilometrus nutolusio nuo Mońki kalnelio atrastos ankstyvųjų viduramžių pilies liekanos.
Pats Mońki pavadinimas istoriniuose užrašuose buvo užfiksuotas jau
XVI a. Žinomas Lenkijos kalbininkas Stanisław Rospond manė, kad šis pavadinimas kilęs nuo pavardės Moniek, tačiau tai žodžio „monja“ (baltarusių kalba reiškia pilvą) sulenkinimas. Pagal kitus istorikus, vietovės pavadinimas kilęs nuo čia apsistojusios Mońki bajorų giminės, turėjusios Rawa (Rawicz) herbą, kurios protėvis buvo riteris Mońko. Herbe buvo pavaizduota raudona suknele apsirengusi mergina su karūna aukso spalvos fone, ant lokio. Su šiomis šaknimis susijęs ir dabartinis Mońki herbas, kuriame pavaizduota „aukso spalvos fone, ant žalios vejos mergina su raudona suknele, aukso karūna, šviesiais palaidais plaukais ir tokiais pačiais bateliais, stovinti prie žydinčio bulvių krūmo dviem baltais žiedais (…)“. Šis bulvės žiedas miesto emblemoje atsirado ne be reikalo – daugelį metų Mońki buvo siejamos su bulvių laukais (buvo vienas iš žinomų bulvių auginimo centrų) ir dėl kasmet organizuojamos „Bulvės šventės“. Šventė su pertraukomis vyksta iki šių dienų, tačiau jau yra visai kitokia, kuklesnė, tuo tarpu valsčius labiau žinomas dėl Sokulkos veislės arklių auginimo.
Šiuolaikinė miesto istorija yra susijusi su Balstogė–Karaliaučius geležinkelio linija, nutiesta Hornostaje kaime esančių caro kareivinių poreikiams. Geležinkelio darbuotojai 1881 m. prie geležinkelio įkūrė nedidelę gyvenvietę, kurią sudarė 6 gyvenamieji namai.
